Ego mirties etapai

Kas yra Ego mirtis

Kad suprastume Ego mirtį, iš pradžių šiek tiek pakalbėkime apie patį Ego.

Kas yra Ego? 

Tikriausiai iš dalies žinote, kas yra "ego". Visi jį turime. Tai mūsų tapatybės jausmas, kuris vystosi visą gyvenimą. Nuo formavimosi patirties, kurią patyrėme vaikystėje, pasirinktų politinių ar religinių įsitikinimų ar net nuo to, su kokiais žmonėmis bendraujame. Jie sudaro dalį mūsų savęs suvokimo pagrindo, ir net mūsų kasdieniai sprendimai priklauso nuo jų. Tačiau nors ego yra reikalingas ir naudingas daugeliu atžvilgių, nes padeda mums nuspręsti, kas esame, ko norime savo gyvenime, kokia mūsų vieta visuomenėje ir šeimoje, jis taip pat gali kelti sunkumų. 

Kai mūsų ego ir jo lūkesčiai susiformavo ant nestabilaus ar nesveiko pagrindo, pavyzdžiui, kai tėvų nebuvo, jie buvo emociškai neprieinami ar net smurtaujantys, arba kai mūsų ankstyvoji socialinė patirtis buvo traumuojanti, mūsų tapatybė ar ego gali sukurti nerealius lūkesčius, kurie gali save sabotuoti arba būti destruktyvūs kitiems. Tai gali virsti nesveikais elgesio modeliais, kurie, jei į juos nekreipiama dėmesio, gali mus ir kitus tempti žemyn visą gyvenimą. Įvairios kultūros ir tradicijos sukūrė tokias praktikas kaip gili meditacija ir augalų medicinos apeigos, kad pasiektų pakitusias būsenas ir išlaikytų pusiausvyrą tarp skirtingų savasties ir Ego dalių.

Kaip Ego gali mirti?

Žinoma, per Ego mirtį Ego iš tikrųjų "nemiršta", nes jis yra mūsų savasties dalis. Šis terminas reiškia visišką Ego kontrolės, kurią jis turi mūsų tapatybės jausmui, vertei ir mūsų vietai pasaulyje, atleidimą. Kai atrandame, kad esame kur kas daugiau nei savimi besirūpinantis Ego, galime semtis vertės ir prasmės iš kitų šaltinių ir gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Nors tai nėra "mirtis" klasikine prasme, daugelis žmonių apibūdina, kad pati patirtis yra tokia pat bauginanti, kaip ir susidūrimas su tikru dalyku. Ego labai stipriai kovos, kad išliktų, nes stengiasi apsaugoti jūsų protą ir paversti pasaulį kažkuo, kas turi prasmę.

Atleisti ir žengti į nežinomybę, dažnai jaučiant, kad mirštate, yra labai sunku, todėl saugumas ir pasiruošimas yra labai svarbūs bet kokios didelės dozės psichodelinės patirties, kuria siekiama ego mirties arba ego mirties kitais būdais, pavyzdžiui, meditacijos, atveju. Leidimas sau išgyventi šią patirtį gali būti viena iš labiausiai gyvenimą keičiančių patirčių, kurias žmogus gali patirti. Po to, kai patikite, kad mirštate, pamatote visus savo nusižengimus, kurie buvo atskleisti, ir jums suteikiama galimybė sugrįžti ir prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnis, natūraliai apima naujai atrastas dėkingumo jausmas. Mums suteikiama galimybė objektyviai pažvelgti į save ir savo gyvenimą. Tai gali padėti mums nustatyti pokyčius, kurių turime imtis, kad pasiektume supratimą, išgijimą ir laimę. Terminą "ego mirtis" sukūrė Froidas. Daugeliui žmonių ego mirtis yra tikras lūžio taškas, kai kurie ją apibūdina net kaip išsigelbėjimą, padėjusį atkurti ryšį su savimi ir platesniu pasauliu.

2 ego mirties tipai

Nors kiekvienas žmogus gali patirti labai skirtingą ego mirties patirtį, galima išskirti du ego mirties tipus. Vienas iš jų yra laipsniškesnė, ilgesnį laiką trunkanti ego mirties patirtis, kuri apima nepasitenkinimo savo gyvenimu suvokimą, norą keistis ir atsisakyti dalies savo asmenybės. Laipsniška (iš dalies) ego mirtis gali įvykti, pavyzdžiui, per vidutinio amžiaus krizę arba reguliariai praktikuojant meditaciją. Nors tai gali būti intensyvi ir kankinanti patirtis, kurios tikrai nereikėtų nuvertinti, savo intensyvumu ji dažnai neprilygsta antrojo tipo ego mirčiai. Tą, kurią galima patirti didesnės dozės psichodelinės kelionės metu arba, pavyzdžiui, tam tikros specifinės transcendentinės meditacijos metu. Ypač psichodelinės kelionės metu tai gali būti intensyvu, nes kartą prasidėjus, kelio atgal nebėra. Ši ego mirties rūšis išsiskiria tuo, kad visa tai įvyksta per vieną psichodelinės kelionės seansą ir kad tai yra visiškas ego arba savo asmenybės ištirpimas.

Ego mirties etapai

Teigiama, kad ego mirtis turi atskiras stadijas - ne taip, kaip sielvarto etapai po "fizinės" mirties. Taip yra todėl, kad, pasikartosiu, ego mirtis nėra pokštas. Tai reiškia atrasti savo tikrąjį "aš"; tą, kuris gali slėptis po klaidingų įsitikinimų ir nerimo sluoksniais. Tai yra sienų nuėmimas ir sugriovimas, po kurio vėl galite save kurti iš naujo. Žinant etapus, o vėliau ir požymius, galima lengviau suprasti ir priimti šį procesą. 

1 etapas: Klausimai

Pirmoji dvasinės kelionės, vedančios į Ego mirtį, dalis yra klausinėjimas. Abejoti viskuo. Kas esi, kokia tavo prasmė ir vertė pasaulyje, kodėl esame čia ir ką kiekvienas iš šių dalykų tau asmeniškai reiškia pačiu unikaliausiu būdu. Kai mūsų nebetenkina duoti atsakymai, pradedame gilesnio supratimo ieškojimo kelionę.

2 etapas: ieškojimas

Kai pradedate kelti klausimus apie save, pasaulį ir jų tarpusavio ryšį, natūralu, kad ieškosite atsakymų į juos. Psichologija, filosofija, dvasingumas ir mokslas - visi jie gali pasiūlyti atsakymus, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kas mums atrodo teisinga, ir ar būsime atviri naujoms idėjoms. Būtent šiame etape ieškoma pakitusių proto būsenų ir net visiškos Ego mirties patirties, pasitelkiant jogą, kvėpavimo pratimus, psichodelinius junginius ir daugelį kitų praktikų bei meditacijos formų. Svarbu neapgalvotai neieškoti atsakymų ir nesibaiminti šios kelionės pabaigos. Darosi vis aiškiau, kad tikroji prasmė ir vertė slypi pačioje kelionėje, o ne kelionės tiksle.

Ego mirties patirtis

Pirmoji ego mirties patirtis yra baisiausia kelionės dalis, kai per didelės dozės psichodelikos patirtį arba per meditaciją pasiektą pakitusią būseną suvokiate, kad jūsų ego ištirpsta ir kad visos jūsų savęs ir savo tapatybės sampratos tirpsta kaip sniegas po saule. Tai gali tiesiogine prasme priminti mirtį, nes ego neturi jokios savęs sampratos, išskyrus savo tapatybę. Šios patirties nereikėtų nuvertinti, nes ji gali būti išties bauginanti, nes viskas, kas jums artima ir brangu, išnyksta, tačiau kartu labai svarbu gebėti patirti savąjį Aš, kuris nėra priklausomas nuo Ego.

Kai šis kelias baigiasi arba kai Ego visiškai ištirpsta, kai nebelieka jokios kitos tapatybės, tai, kas lieka, dažnai apibūdinama kaip vienybės su egzistencijos struktūra, nirvanos arba visiškos ramybės pojūtis. Akimirka, kuri gali atrodyti begalinė ir amžina. Šis vienybės su viskuo, amžinybės ir palaimos jausmas gali būti labai vertas galbūt bauginančio proceso, kuris veda į jį. Tačiau nepamirškite, kad tai nėra skirta silpnadvasiams.

Nors ši akimirka gali atrodyti amžina, paradoksalu, bet po kurio laiko, išbuvus tokioje būsenoje, vis tiek grįžtama į įprastą gyvenimą. Po truputį grįžtate į savo jausmus ir vėl pradedate prisiminti savo asmenybę. Ir nors būdamas be ego būsenos galbūt būtumėte atradęs visas visatos paslaptis, sugrįžęs viską pamirštate. Tai tarsi grįžti iš žinių vandenyno su nedidele USB laikmena, kurioje įrašyti įsiminti duomenys. Tačiau ši patirtis gali pakeisti jus iš esmės, nes dažnai ji turi įtakos mirties, amžinybės ar net pomirtinio gyvenimo sampratai, kuri gali pakeisti jus visiems laikams. Be to, gali būti, kad visiškai pasikeitė jūsų savęs suvokimas, ir galbūt atrasite visiškai naują, ugningą motyvaciją daryti teigiamus pokyčius savo gyvenime.

3 etapas: kontempliacija

Po bet kokios gilios asmeninės patirties, ypač po psichodelinės kelionės ar Ego mirties patirties, labai svarbu skirti sau laiko ir erdvės, kad galėtumėte apdoroti tai, ką patyrėte, apmąstyti, ką tai jums reiškia, kokie įsitikinimai ir vertybės pasikeitė ir kaip. Reguliarios meditacijos praktikos įtraukimas į kasdienį gyvenimą gali būti labai naudingas siekiant išlaikyti ryšį su įžvalgomis, gautomis iš psichodelinių patirčių. Šių vertybių integravimas į savo gyvenimą yra paskutinė dėlionės dalis.

4 etapas: integracija

Norint iš tiesų gauti kuo daugiau naudos iš šios patirties, būtina integruoti, arba "padaryti integralias" sau, įgytas idėjas ir koncepcijas ir įgyvendinti jas savo elgesyje bei modeliuose. Prisimindami patirtas keliones ir išgyvenimus bei toliau naudodami praktikas, kurios suteikė ramybę, padėsite ją išlaikyti.

Patikrinkite mūsų išsamią psichodelinės integracijos vadovas.

Ar galite pasiruošti ego mirčiai?

Laipsniška Ego mirtis dažnai ištinka po ilgesnio laiko, kai neigiame arba vengiame atskleisti savo gyvenimo ir asmenybės aspektus, ir tada, kai, pavyzdžiui, dėl krizinės situacijos tai tampa neginčijama, mums ima aiškėti. Geriausias pasiruošimas tam arba visiškas to išvengimas - aktyviai ieškoti, kaip geriau suvokti savo šešėlinę pusę, tas savasties dalis, kurios mums nepatinka, kurias neigiame arba apie kurių egzistavimą galbūt net nežinome. Pavyzdžiui, (savi)sąžiningumo praktikavimas, kritikos kvietimas ir meditacija yra priemonės, padedančios siekti savęs pažinimo. Tai galioja ir greitos ego mirties kelionėje atveju. Tačiau tokios ego mirties patirties metu svarbiausia yra tinkamai nusiteikti - priimti tai, kas ateina, ir nesipriešinti. Kai sugebėsite priimti procesą ir juo pasitikėti, kančios bus mažiau. Prieš įeidami į tokią patirtį neskubėkite pajusti, ar esate pasirengę ją išgyventi, ar esate pasirengę paleisti viską, ką manėte esą? Jei taip, ši patirtis gali būti labai naudinga ir kelianti baimę.

"Kas žiūri į išorę, tas sapnuoja, o kas žiūri į vidų, tas pabunda."

- Carlas Jungas, "Žmogus ir jo simboliai" (1964)

Ego mirties tyrinėjimas mus nukelia į gilią kelionę į sąmonės gelmes ir meta iššūkį mūsų savasties ir tapatybės supratimui. Įveikdami klausinėjimo, ieškojimo ir pačios intensyvios patirties etapus, pastebime, kad ego mirtis, nesvarbu, laipsniška ar staigi, atveria duris giliai transformacijai. Tai procesas, reikalaujantis drąsos, savęs pažinimo ir pripažinimo, kai žmonės susiduria su savo ego išnykimu ir priima nežinomybę. Ego mirties padariniai skatina apmąstyti ir integruoti, kad gautos įžvalgos taptų neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nesvarbu, ar tai būtų pasiekta per psichodelinę patirtį, meditaciją ar kitas transformuojančias praktikas, ego mirtis suteikia galimybę giliai atrasti save, o kai kuriems - vėl susijungti su vienybės ir palaimos jausmu. Keičiantis visuomenės požiūriams ir persvarstant senąsias praktikas, kelionė į savasties ir ego vaidmens joje supratimą tampa itin svarbiu asmeninio augimo ir kolektyvinės gerovės siekiu.